Archyvas → June, 2011
Muilas-šampūnas: Eksperimentas, 14-a dienų
Praėjo pora savaičių ir aš sąžiningai visą tą laiką naudojau savo muilą-šampūną. Iš tiesų, nieko labai naujo nepapasakosiu. Mano plaukai visiškai priprato prie naujos rutinos ir jaučiasi ne ką prasčiau, nei iki šiol, plaunant įprastais šampūnais. Jie natūraliai švelnūs ir purūs, blizga. Tarp kitko, per šias dvi savaites jie kažkodėl pradėjo banguotis, bet kol kas niekaip nesugebu susekti, dėl ko. Gal čia tiesiog orai ir drėgmė kalti?
Kol kas spėjau sunaudoti mažiau nei pusę gabaliuko muilo, tad įtariu, kad naudosis jis gana taupiai. Prieš pradedama šį eksperimentą kažkodėl buvau įsitikinusi, kad naujoji procedūra užims kur kas daugiau laiko, tačiau ši teorija nepasitvirtino – porą kartų gerai išsitrinkti galvą ir perskalauti actu užtrunku tiek pat, kiek naudodama šampūną ir kondicionierių. Triukas su buteliuku labai viską palengvina. Be to, keliauti su šiuo gabaliuku muilo taip pat bus labai paprasta – ir vietos užims, ir svers mažiau.
Tiesa, turiu įtarimą, kad minkštas vanduo dar labiau pagerintų rezultatus, bet šios prabangos aš šiuo metu neturiu.
Tuo ir baigsis šis eksperimentas. Tačiau apie muilus-šampūnus turbūt dar išgirsite - kaip tik galvoje išbaiginėju keletą naujų, patobulintų receptų, kiekvieno skoniui.
Muilas-šampūnas: Eksperimentas, 6-a diena
Taigi, jau šešios dienos kaip aš naudoju savo muilą-šampūną. Nors pirmoji diena ir nebuvo tokia jau sėkminga, jau sekančią dieną situacija ėmė taisytis. Na, bent jau nebebijojau nosies iš namų iškišti! Mano plaukai buvo kur kas švaresni ir lengviau sutvarkomi, ne be priekaištų, tačiau per daug skųstis tikrai negalėjau. Kaip ir visi sakė, su kiekviena diena plaukai vis labiau priprato prie naujo „rėžimo“. Štai šiandien jie jau žymiai švelnesni, pagaliau įgavo šiek tiek purumo ir blizgesio. Dabar nė už ką neatiduočiau savo acto – kad ir kaip mane erzintų jo kvapas, plaukams jis akivaizdžiai išėjo į naudą. Sunkiausiai prisitaikyti sekasi mano plaukų galiukams – jie vis dar šiurkštūs ir veliasi, tad kaskart patepu juos lašeliu makadamijų riešutų aliejaus. Jau buvau pasiruošusi aliejumi tepti beveik visus plaukus, bet pasirodė, kad jiems vietoje kondicionieriaus visiškai pakanka perskalavimo actu. Nuo šiandien pradėsiu plauti plaukus kas antrą dieną, nes nebėra jokio reikalo juos plauti kasdien – jie kuo puikiausiai atrodo ir sekančią dieną.
Labai nekantrauju pamatyti, kaip plaukai jausis po dviejų savaičių.
O kad visiškai jums neįkyrėčiau savo pliurpalais, šis tas prasiblaškymui – Melionai ir žalioji arbata, sviestmedžio ir šilko muilas. Šviežias, tik vakar supjaustytas, linksmas ir žalias. Ir kvepia gaiviais vasaros vakarais!
Atsinaujinusi lentyna
Užtrukau kur kas ilgiau, nei man norėjosi, tačiau pagaliau šiek tiek atnaujinau “lentyną” – žvilgtelkit štai čia.
Muilas-šampūnas: Eksperimentas, 1-a diena
Kaip ir pasižadėjau, nuo šiandien pradedu savo eksperimentą. Ryte keliaudama į vonią netgi šiek tiek jaudinausi – ne vietoj pasireiškė pokyčių baimė. Iš anksto susimaišiau acto perskalavimui (dažniausiai rekomenduojamas obuolių actas, bet aš parduotuvėje nučiupau balto vyno acto su riešutais, turbūt tikėjausi, kad įsivaizduojamieji riešutai užmaskuos acto kvapą. Aha, norėtum.). Tarp kitko, labai šaunią idėją pasiūlė viena mano pažįstama muilo virėja – actą su vandeniu susimaišyti patogiame pusės litro buteliuke nuo sulčių vaikams.
Šiek tiek jaudinausi dėl to, kaip muilas putos, tačiau visiškai be reikalo – sudrėkinus gabaliuką užteko porą kartų pasukti rankose ir jis ėmė putoti dideliais, gražiais burbulais, o įtrinkus į plaukus suputojo iki fantastiškos, standžios baltos putos. Vieną akimirką norėjosi šokt iš vonios ir ją nufotografuoti. Taip, muilo virėjai beveik kaip alaus mėgėjai dievina gerą putą. Normaliems žmonėms tai gali pasirodyti kiek neįprasta. Plaukus gerai perploviau porą kartų, kaip man rekomendavo daryti mama. Skirtumas buvo gana ryškus – plaukai net girgždėjo nuo švarumo, tačiau baisu buvo net pagalvoti, kaip man juos reikės iššukuoti. Atidžiai perskalavau acto tirpalu – idėja su buteliuku geniali, kur kas lengviau paskirstyti ir reguliuoti, kur ir kiek patenka acto tirpalo. Bet kvapas, nors ir dešimt kartų praskiestas, manęs nesužavėjo. Dar kartą perskalavau šiltu vandeniu. Valio, plaukai truputėlį labiau atsipainojo, lengviau šukavosi.
Išsidžiovinusi supratau, kodėl daugelis pataria nespręsti apie rezultatus po pirmo plovimo. Savo kasomis šiandien gal net galėčiau pasivaržyti su pačiom laumėm iš pasakų. Na, gerai, truputėlį perdedu, jie tiesiog nekaip atrodo – neblizga, atrodo kaip ne iki galo išplauti, lyg būčiau tiesiog vandeniu perskalavusi, ir baisiai veliasi. Užtad jiems išdžiūvus visiškai nebesijaučia acto kvapo, labai tuo apsidžiaugiau – anoks malonumas kvepėti raugintais agurkais. Na ką, susipiname plaukus ir nieks net nepastebės, taip? Šiandien Klaipėdoje vėjuota, visi bus pasišiaušę, beveik neišsiskirsiu.
Kadangi panašaus rezultato ir tikėjausi iš pirmos dienos, tai nosies per daug nenukabinau. Laukiu nesulaukiu rytojaus, su kiekviena diena turėtų darytis vis geriau. O po keletos dienų pranešiu, kaip man toliau sekasi prisijaukinti savo naująją rutiną, tad sekit naujienas.
Muilas-šampūnas: Eksperimentas
Viena iš labiausiai man patinkančių muilo savybių yra įvairovė. Muilo galima išvirti kokio tik norite – įvairiausiems odos tipams, šveičiančio, gydančio, su pienu, grietinėle, alumi, druska, medumi, skutimosi muilo, muilo veidui ir net muilo plaukams. Taip, muilo-šampūno. Skamba kiek neįprastai? Gali būti, juk taip pripratome prie šampūnų buteliukuose. Pamenu, kai mama man pasakojo, kaip visą jaunystę plaukus plovė vien ūkišku muilu, negalėjau patikėti. Sunku buvo net įsivaizduoti, atrodė, kad iš plaukų turėjo likti šieno kupeta. Bet buvo priešingai.
Štai, aš jau du metai kaip verdu muilą, bet vis dar nedrįsau pabandyti išvirti muilo-šampūno. Tačiau vieną dieną, stovėdama savo vonioje, nusprendžiau, kad jau metas baigti draugystę su plastikiniais spalvotais buteliukais, kurių sudėties nesugebėčiau perskaityti nenusilaužusi liežuvio. Kam man to reikia, jeigu aš galiu pati, savo rankom, išsivirti paprasto ir sveiko savo plaukams „šampūno”. Taigi, ėmiausi darbo. Ilgai užtrukau tą receptą kurdama, mat įprastos muilo virimo taisyklės čia nevisai tiko. Susirinkau visą įmanomą informaciją ir štai, po šešių savaičių, prieš mane guli mano pirmasis „blynas“ – dilgėlių muilas-šampūnas, su dilgėlių nuoviru, dilgėlių ištrauka, tikru šilku ir mėtų bei levandų eteriniais aliejais. Jau smalsu? Man buvo labai smalsu. Todėl nutariau padaryti šį tą naujo – per artimiausias dvi savaites aš naudosiu savo muilą-šampūną ir aprašysiu (nuoširdžius) savo įspūdžius, kaip man sekasi pripratinti savo gaurus prie naujos rutinos.
Pradedant naudoti muilus-šampūnus, galima susidurti su tam tikromis problemomis. Man turbūt jau niekam nereikia priminti, kad natūralus muilas nėra neutralus, jis visada linksta į šarminę pusę. O mūsų plaukai labai mėgsta rūgštinę terpę. Tad po kiekvieno plovimo stipriai rekomenduojama plaukus perskalauti acto tirpalu (viena dalis acto ir devynios dalys vandens). Actas sureguliuos ph pusiausvyrą, be to, padės lengviau iššukuoti plaukus, sušvelnins juos ir jie gražiai blizgės. Galima jį vadinti savotišku kondicionieriaus pakaitalu. Jeigu esate pratę plauti plaukus įprastu šampūnu, jiems reikės kažkur dviejų savaičių, kad apsiprastų su visiškai pasikeitusiais įpročiais.
Taigi, kviečiu visus prisijungti ir pasižiūrėti, kas iš viso šito eksperimento išeis. Ar pavyks man dar šiek tiek supaprastinti savo kasdienybę, ar visgi nuleidusi galvą grįšiu prie baisiųjų spalvotų buteliukų?
Poryt pradedame!
Ankstyvas vasaros derlius
Ar jūs pastebėjote, kaip greitai atėjo vasara? Nespėjau net sumirksėti, o štai jau viskas žydi, kvepia ir Klaipėda pilna lengvai apskrudusių vasarotojų. Dievinu šitą laiką! Norisi keltis anksčiau ir nuveikti gal dešimt kartų daugiau.
Bet daugiausiai džiaugsmo vasarą man suteikia derlius. Uogos, vaisiai ir daržovės mūsų pilvams, o įvairiausi augalai, žolės, piktžolės ir vaistažolės – viskam apskritai!
Žinoma, aš labiausiai laukių pastarųjų. Muilą galima drąsiai išvirti ir iš parduotuvinių žolelių, jis bus kuo puikiausias. Tačiau nepalyginamai smagiau yra pačiai visą vasarą rinkti žoleles, kabinti, džiovinti jas. O tada visus metus iš šių atsargų virti muilą. Nežinau, ar muilas gali būti „nuoširdus“, bet man būtent taip atrodo – kad iš savom rankom rinktų žolelių išvirtas muilas kažkuo nuoširdesnis.
Štai vakar nurinkome glėbį šviežių, kvepiančių ramunėlių. Dabar jos linksmai šildosi prieš saulę mūsų virtuvėje. O kai išdžius, keliaus į naują muilą-šampūną (apie juos šiek tiek vėliau). Taip pat priskynėme ir nedidelį glėbelį kaulažolių, nes jau senokai norėjau išbandyti jas keliuose savo eksperimentuose kaip natūralų dažiklį.
Ir, žinoma, saldžiausias derlius – pirmasis šių metų medus. Galėčiau eiles rašyti jam – toks šviežias, toks kvapnus. Prieš porą dienų parsinešėme nemažą stiklainiuką, bet kažkodėl jis labai sparčiai nyksta. Įtariu, kad naktį virtuvėje puotauja Mikė Pūkuotukas. Nes kaip gi kitaip puslitris medaus dingtų taip greitai? Reikia suskubti ir kuo greičiau išvirti Avižų, pieno ir medaus muilo, nes kitaip gali nieko ir nelikti.
Dabar dar reikia susiruošti aplankyti atokias pamiškes, paupius ir patvorius, kad prisirinkti didžiausią glėbį dilgėlių. Jų taip pat šiais metais prireiks, ir nemažai. Tik kur aš viską sutalpinsiu?
O jūs ar renkate žoleles vasarą?