Kategorija → plepalai
Linkėjimai
Žinau, žinau, visi mes pritingime skaityti Kalėdinius sveikinimus, tad aš labai trumpai.
Viskas, ko aš norėjau, yra tiesiog padėkoti – ačiū jums visiems už šiuos metus, už begales gerų žodžių, įvertinimų, pagyrų, paskatinimų, padėkų ir netgi atvirukų! Aš be galo mėgstu tai, ką darau, tačiau tūkstantį kartų smagiau, kai tuo džiaugiesi ne vienas. Ačiū jums už tuščias mano muilo lentynas, jau labai seniai nemačiau jų tokių. Tai reiškia tik viena – naujieji metai, kaip ir priklauso, prasidės naujais įkvėpimais, naujomis idėjomis, nauju muilu (ir netik). Muilo neviriau jau 42 dienas, tad mano galva tiesiog sprogsta nuo minčių, o visos užrašų knygučių paraštės jau nupaišytos muilo eskizais.
Šiltų ir jaukių švenčių visiems, pasimatysime naujaisiais metais! O aš jus palieku su savo mylimiausiu kalėdiniu katinu.
Ankstyvas vasaros derlius
Ar jūs pastebėjote, kaip greitai atėjo vasara? Nespėjau net sumirksėti, o štai jau viskas žydi, kvepia ir Klaipėda pilna lengvai apskrudusių vasarotojų. Dievinu šitą laiką! Norisi keltis anksčiau ir nuveikti gal dešimt kartų daugiau.
Bet daugiausiai džiaugsmo vasarą man suteikia derlius. Uogos, vaisiai ir daržovės mūsų pilvams, o įvairiausi augalai, žolės, piktžolės ir vaistažolės – viskam apskritai!
Žinoma, aš labiausiai laukių pastarųjų. Muilą galima drąsiai išvirti ir iš parduotuvinių žolelių, jis bus kuo puikiausias. Tačiau nepalyginamai smagiau yra pačiai visą vasarą rinkti žoleles, kabinti, džiovinti jas. O tada visus metus iš šių atsargų virti muilą. Nežinau, ar muilas gali būti „nuoširdus“, bet man būtent taip atrodo – kad iš savom rankom rinktų žolelių išvirtas muilas kažkuo nuoširdesnis.
Štai vakar nurinkome glėbį šviežių, kvepiančių ramunėlių. Dabar jos linksmai šildosi prieš saulę mūsų virtuvėje. O kai išdžius, keliaus į naują muilą-šampūną (apie juos šiek tiek vėliau). Taip pat priskynėme ir nedidelį glėbelį kaulažolių, nes jau senokai norėjau išbandyti jas keliuose savo eksperimentuose kaip natūralų dažiklį.
Ir, žinoma, saldžiausias derlius – pirmasis šių metų medus. Galėčiau eiles rašyti jam – toks šviežias, toks kvapnus. Prieš porą dienų parsinešėme nemažą stiklainiuką, bet kažkodėl jis labai sparčiai nyksta. Įtariu, kad naktį virtuvėje puotauja Mikė Pūkuotukas. Nes kaip gi kitaip puslitris medaus dingtų taip greitai? Reikia suskubti ir kuo greičiau išvirti Avižų, pieno ir medaus muilo, nes kitaip gali nieko ir nelikti.
Dabar dar reikia susiruošti aplankyti atokias pamiškes, paupius ir patvorius, kad prisirinkti didžiausią glėbį dilgėlių. Jų taip pat šiais metais prireiks, ir nemažai. Tik kur aš viską sutalpinsiu?
O jūs ar renkate žoleles vasarą?
Pamoka man -
neprasidėti su bet kuo, kas tik siūlosi išspausdinti straipsnį ar pamokėlę. Taip sakant, norėjosi kaip geriau, išėjo šnipštas.
Žurnalas „Prie Kavos“ čia kažkada rengė rankdarbių nuotraukų konkursą, kurio prizas buvo galimybė išspausdinti savo pamokėlę. Sudalyvavom. Po kurio laiko redakcija rašo mums – ar galite parengti trumpą muilo virimo pamokėlę? (TRUMPĄ? kastaiyra?) Žodžiu, sutarėme dėl dviejų puslapių pamokėlės su visomis proceso nuotraukomis ir pan. Panašią jau spausdinome žurnale „Visi Rankdarbiai“, bet kadangi norinčių ir klausiančių yra begalės, pamaniau, kad dar kartą išspausdinti nepamaišys, o ir receptą parinkau kitą. Nusiunčiu viską ir laukiu patvirtinimo, ar viskas gerai, ar nieko nereikia pataisyti, prirašyti. Išsiunčiau ir po kurio laiko visai pamiršau aš apie tą straipsnį, žinote, kaip būna kartais.
Šią savaitę vaikščiojau sau po parduotuvę medžiodama šokoladą po lentynas ir užkliuvo akis už minėtojo žurnalo naujo numerio. O, galvoju, reik užmest akį, apie ką jie apskritai rašo (o namie grįžus dar parašyt ir paklaust, kaip tas straipsnis „gyvuoja“). Tik žiū – manoji pamokėlė. Aš, aišku, apsidžiaugiau ir parskuodžiau namo, šokoladą pamiršus. Tik va kai prisėdau paskaityti, kažkaip nebebuvo taip linksma. Na, gerai, pratrynė mano lyrinius nukrypimus pamokėlėje, pakaitaliojo nuosakas, didelio čia daikto. Užtad va sutalpino į vieną puslapį. Tiesa, nuotraukos iš muilo virimo proceso turbūt pasirodė nereikalingos, užteko per visą puslapio viršų įkraut išdidintą mūsų reklamą (aš nesiskundžiu, jokiu būdu). O galiausiai nusprendė, kad sakinys apie tai, kad, sumaišius aliejus ir šarmą, būtina sulaukti vadinamo „pėdsako“, apskritai pasirodė nesuprantamas, todėl jį ištrynė.
Mielieji, jeigu virsite muilą pagal šį straipsnį, prašau, sumaišę aliejus ir šarmą sulaukite kol jūsų muilo masė sutirštės, pasieks pudingo konsistenciją, kai varvinant nuo mentelės muilas palieka pėdsaką ant paviršiaus.
Tai reiškia, kad jūsų aliejai ir šarmas pradėjo reaguoti tarpusavyje ir kad jūsų muilas neatsiskirs formoje ar neiškrės kokio kito pikto pokšto. Sulaukti pėdsako yra bene svarbiausia viso muilo virimo proceso dalis. Bet matyt ne visiems taip atrodo
O geriausia būtų, kad geriau susirastumėte „Visi Rankdarbiai“ gruodžio mėnesio numerį. Ten ir apie pėdsaką bus, ir nuotraukas rasite. Ir netgi mano lyrinių nukrypimų bus!
p.s. Greitu metu laukite naujų muilų ant lentynos. Šiomis savaitėmis mane aplankė įkvėpimas ir nepaleidžia, nors tu ką.
Pieno vonios popieriuje
Pagaliau sulaukiau. Pastarasias kelias dienas sukau ratus apie kiekvieną spaudos kioską ir skyrių. Štai, pasigrožėkite:
O jeigu aiškiau – prieš gerą mėnesiuką susisiekėme su žurnalu „Visi Rankdarbiai“ ir sutarėme paruošti straipsnį-muilo virimo pamoką. Ir štai jis jau spaudos kioskuose. Nedidelis tai pasiekimas, bet vis vien – pasiekimas. Bėkit pirkti ir skaityti!
P.S. Jeigu sumanėte užsisakyti mūsų muiliukų, nedelskite. Kuo arčiau šventės, tuo didesnis šansas, kad paštas iškrės pokštą ir savo siuntinį gausite sausį. O aš tikrai to nenoriu.
Nedidelės nesėkmės ir daug darbo
Taip tiesiog kartais būna. Susiplanuoji puikiausią muilo partiją, viskas lyg ir puikiai einasi. Iiiiir tada aromatinis aliejus sutraukia visą pusantro kilogramo muilo partiją.
Tokiu atveju galima ir truputį pasikeikti. Žinote, puiki taktika nervams nuraminti.
Taigi, šiandien avietinis muilas man tokį pokštą ir iškrėtė. Bet yra ir pliusų – kaip tik prieš kelias dienas užtikau neblogą pamoką, kaip „išgelbėti“ nesėkmingą muilo partiją, ko ir imsiuosi rytoj. Tada beliks sugalvoti, ką su tuo išgelbėtu muilu daryti.
Paplepėjau va, o dabar metas grįžti prie darbo. Mano virtuvėje sėkmingai įsivažiavo pasiruošimas Kalėdoms. Per artimiausias savaites reikia išvirti daaaaaug muilo. Ant lentynos jau įsikūrė ir džiūsta 100proc. alyvuogių aliejaus ir žaliosios arbatos su citrinžolėmis muilų eilės, o dar planuose kiek! Šokoladinių triufelių, Avižų, pieno ir medaus ir, žinoma, Kalėdomis kvepiantys muilo gabaliukai.
Mažas supermamų pasaulis
… ir jo taisyklės.
Prieš gerą mėnesį sugalvojau, kad gal visai ne pro šalį būtų Supermamų forumo skelbimų skiltyje sukurt temą ir savo muilus pasiūlyti daugybei ten besilankančių mamyčių ir ne visai. Kadangi kažkada anksčiau truputį reiškiausi Parfumerijos skiltyje, netgi turėjau reikiamą šimto žinučių bagažą, be kurio skelbimų temos jums nieks neleis sukurti. Taigi, susiradau Rankdarbių skyrelį ir ėmiausi kurti temą. O ten viskas ne taip jau paprasta, pasirodo. Pirmiausia, yra kelios pagrindinės taisyklės temų kūrimui, pvz. būtinos lietuviškos raidės, galerija ir pan. Aha, gerai, šitas visas įvykdžiau. Tada pastebėjau, kad yra dar viena atskira tema, kokius reikalavimus turi atitikti jūsų tema, kad ją patvirtintų. Ten kokie 26 forumo puslapiai prirašyti visokių nerašytų taisyklių ir niuansų. Aha… Na, gerai, permečiau akimis ir juos, lyg ir viskas gerai. Sukūriau temą ir nusiteikiau laukt patvirtinimo. Vienoje vietoje radau, kad temą patvirtinti turi per tris dienas, kitoje – kad per dešimt (užsiėmę tie forumų moderatoriai šiais laikais). Laukiau. Dar truputį laukiau. Po trijų dienų parašiau moderatorei klausdama, ar viskas gerai su tema, ar gal man jau dabar kažką ištaisyti, nelaukus tų dešimt dienų. Atsakymo nesulaukiau. Pralaukiau dešimt dienų. Vėl parašiau moderatorei ir paklausiau, ar čia man pačiai reiktų išsiaiškinti, kurią nerašytą taisyklę sulaužiau, ar visgi ji man pati pasakys. Spėkit, kokio atsakymo sulaukiau? Pasirodo, rankų darbo muilas nėra rankdarbis ir į pastarąjį skyrelį išvis netinka. Aš dar pabandžiau pasiginčyti, kuo rankų darbo muilas yra mažiau rankdarbis negu kokie iš blizgučių suverti auskarai, bet, deja, moderatorės žino geriau. Kaip manot, rankų darbo muilas visgi yra rankdarbis ar čia tik man taip gali atrodyti?
Taigi, neįsileido supermamos manęs į savo pogrindinį turgelį. Labai liūdžiu.
Krikštas Blusų turguje
Kaip minėjau anksčiau, šiandien turėjo būt pirmasis kartas, kai išnešu savo muilus parodyt žmonėms viešai, Klaipėdos Blusų turguje. Iš tikrųjų, labai jaudinausi, pati net nežinau kodėl. O blogiausia buvo tai, kad po savaitės karštų, saulėtų dienų, šį rytą kaip tyčia aptraukė didžiuliai, tamsūs lietaus debesys. Ir kuo toliau į miestą važiavau, tuo darėsi tamsiau.
Tačiau turgus prasidėjo gana sėkmingai, debesys prasisklaidė ir netgi kartais saulytė kyšteldavo. Labai jauku ten – visi plepa, apžiūrinėja, kaip seni pažįstami sveikinasi. Ir aš jau buvau apsidžiaugus, kad gal vis gi nebus tas pirmas blynas prisvilęs. Kol nepradėjo lyti… Pliaupė kaip iš kibiro, senamiesčio gatvių pakraščiais ištisi upeliai garmėjo. Teko mikliai viską susipakuot, nes mano muilas tiesiog vietoje būtų sutirpęs. Dar kiek patrypčiojom po Parodų rūmų stogu, bet jau visiems pasidarė aišku, kad šįkart turgaus nebebus. Užtad grįžinėdama namo ištaškiau visas balas ir išbraidžiau kiekvieną upelį – jei jau krikštytis tai krikštytis kaip priklauso.
O Blusų turguje būtinai lankysiuosi dar kartą. Tikiuosi šįkart jau kaip pridera.
Blusų turgus Klaipėdoje
Pagaliau sulaukėm – blusų turgus atkeliavo ir į Klaipėdą. Kadangi turiu silpnybę namų dekoravimui (interjero dizainas man skamba juokingai snobiškai) ir ypač sendaikčiams bei visokiems niekučiams, šita naujiena mane netgi labai pradžiugino. Jau visą vasarą turgus renkasi kiekvieną sekmadienį prie Parodų rūmų, rytą pradeda HADU mankšta, o 12 val. prasideda „Burbuliatorius“. Daugiau apie juos galima rasti jų facebook’o puslapyje. Būtinai apsilankykit!
O priežastis, dėl kurios aš apie visa tai rašau tik dabar, vasarai jau įpusėjus, yra labai savanaudiška – šį savaitgalį nusprendžiau jame apsilankyti ir aš, tik šį kartą ne kaip lankytoja ir pirkėja. Tad, jeigu jums įdomu apžiūrėti, pačiupinėti, apuostyti mano verdamus muilus arba netgi kažką įsigyti, mielai prašome apsilankyti Blusų turguje liepos 18 dieną. Lauksiu!
Kas pas mus vyksta
Aš šiandien turėjau praktiškai atvilkti save čia, kad pradėčiau šitą įrašą. Aš jį “rašau” jau antra savaitė. Akivaizdu, kad ganėtinai nesėkmingai, nors nelabai suprantu kodėl – nėra tai toks jau didelis darbas. Nežinau, ar čia vasariškas tingulys įsisuko, ar tiesiog sunku įsivažiuoti po ilgesnės pertraukos ir begalės darbų kitose mano gyvenimo srityse. Kad ir kaip ten bebūtų, aš čia (nesvarbu, kad šantažo prieš pačią save būdu…) ir esu ryžtingai nusiteikusi imtis darbo.
Tad vakar ėmiausi virti. Naujas muilas vadinsis Karma – labai “žemiškas”, sodrus, mažumėlę rytietiškas, puikiai valantis muilas. Ir dar šiai savaitei suplanavau mažiausiai dvi partijas. Svarbiausia, kad ryžtas neapleistų.
O dabar pabaigai noriu su jumis pasitarti. Visame šitame procese, atrodo, sunkiausia man yra sugalvoti pavadinimą naujam muilui. Viskas, ką aš sugalvoju, man skamba arba kvailai, arba tiesiog juokingai. O jeigu aš surengčiau mini konkursą? Jūs man pasiūlote naujam muilui pavadinimą, o aš, atrinkusi laimėtoją, padovanoju gabaliuką naujai pakrikštyto muilo. Pažadu, kad prizas tikrai bus ir jį tikrai kuris nors vienas gaus (čia, žinoma, jei man pasiseks ir atsiras bent vienas dalyvaujantis).
Na, pareikškite savo nuomonę!
Grįžom
Pagaliau apsitvarkėm! Labai nelaiku čia tas serveris sugalvojo numirti, bet nieko nepadarysi. Užtruko truputį ilgiau, nei norėjosi, bet savaitės kaip tyčia pasitaikė tikrai ganėtinai užimtos.
Svarbiausia, kad mes čia, įrašai yra ir galima toliau darbuotis. Ištaikiau ilgą, laisvą savaitgalį, tad imsimės dar trijų naujų muilų. Laukit naujienų, jos bus tikrai gardžios..
Tiesa, būčiau visai pamiršus – per visą kelionių maratoną ištaikėm minutėlę ir greitai nufotografavom Juodųjų granatų muilą.
Tiek šiam kartui!